Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas

     LT | EN | RU   |   2019 Rugpjūčio 21, Trečiadienis 12:48   |   Paieška   |   Greitoji paieška
V. Mykolaičio-Putino g. 5 Vilnius, LT-03106 | Telefonas (8~5) 271 6118 | Faksas (8~5) 212 3273 | El. paštas info@pareigunai.lt

Praskleidė tylos šydą: kodėl buvo atleistas Kauno pareigūnas, kuris vėliau nusišovė

2016-02-08

Lietuvos policijos profesinei sąjungai vadovaujanti ilgametė Kauno policijos pareigūnė Roma Katinienė konstatuoja – pareigūnai baiminasi vykstančių reformų, bijo būti atleisti iš darbo. Nežinomybė ir nerimas dėl ateities demoralizuoja policininkus.

Daugiau nei 2 tūkstančius šalies policininkų vienijančios Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė R. Katinienė viliasi, kad ateis laikas, kai policininko profesija taps prestižine, o gaunamas atlygis leis oriai gyventi.

Deja, realybė šiandien priešinga. Policijos pareigūnų, ypač pradedančiųjų, atlyginimai itin kuklūs, todėl policininkai priversti papildomai dirbti po tarnybos. Ne vienas policininkų padirbęs sunkų, tačiau menkai apmokamą darbą palieka tarnybą. Pasak R. Katinienės, susirūpinti verčia ne tik padidėjęs pasipriešinimas pareigūnams, bet ir formuojama teismų praktika. Vyrauja nuomonė, kad pareigūnas įžeidinėjimą, keikimą ar net pasipriešinimą turi suvokti kaip neišvengiamą savo tarnybos dalį.

Neseniai Lietuvos policijos profesinė sąjunga kartu su trimis teisėsaugos profesinėmis sąjungomis šalies policijos generaliniam komisarui Linui Pernavui įteikė reikalavimą stabdyti visas įgyvendinamas reformas. Pasak R. Katinienės, jei į prašymus nebus atsižvelgta, žadama rengti įvairias protesto akcijas.

– Kuo užsiima jūsų vadovaujama Lietuvos policijos profesinė sąjunga, kokie jos prioritetiniai uždaviniai?

Mes orientuojamės į teisinę pagalbą ir pareigūno atstovavimą keliais lygmenimis. Jeigu problemų kyla Kauno apskrityje dirbančiam policininkui, sprendžiame klausimus su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybe, dirbame ir su Policijos departamentu, kartu aptariame globalius, visą policijos sistemą liečiančius klausimus. Taip pat vyksta teisės aktų lobizmas per Vidaus reikalų ministeriją, Seimą ir Vyriausybę. Kitaip tariant, giname eilinį policijos pareigūną, patirties semiamės iš Skandinavijos šalių, turinčių senas profesinių susivienijimų veiklos tradicijas. Ten policijos pareigūnų narystė profesinėje sąjungoje siekia net 99 proc. Mūsų profsąjungoje yra virš 2 tūkst. narių, kai pareigūnų šalyje – apie 9 tūkst.

– Kokių problemų kyla eiliniui šalies policijos pareigūnui? Kas juos labiausiai neramina?

Atlyginimas ir socialinės garantijos policijos pareigūnams yra labai svarbu. Tačiau dabar didžiausia problema – nežinomybė. Teko lankytis ne viename policijos padalinyje, kalbėtis su žmonėmis, man jų nuogąstavimai žinomi. Nauja policijos vadovybė įgyvendina begalę pertvarkų, kai kurios jų, taip pat pernai vyko išstatutinimo procesai, o šiemet numatyta dar daugiau pokyčių.

Su ankstesniais policijos vadovais vyko itin glaudus socialinis dialogas, puikiai sutarėme. Viskas pasikeitė pasikeitus vadovams. Šiandien mes iš naujo turime kurti santykius, nes tai, kas buvo sukurta anksčiau, – jau nubraukta.

Susitikome su generaliniu komisaru L. Pernavu ir jo komanda, pateikėme savo reikalavimų. Yra planuojami labai drastiški sprendimai, pavyzdžiui, iki 2019 m. ketinama atleisti 30–40 policijos pareigūnų.

Reformos yra gerai, pokyčių turi būti, tačiau viskas turi būti daroma įvertinus anksčiau vykusias pertvarkas ir jų padarinius. Negali būti, kad generalinis komisaras sukuria šūkį – 1 tūkst. eurų policijos patruliams „į rankas“, neišsiaiškinus, ko iš policijos tikisi visuomenė.

Taip pat būtina visiems aiškiai pasakyti, kokią auką pareigūnas turi paaukoti, ar kokį darbą atlikti, kad gautų tą 1 tūkst. eurų.

– Nuolat pasigirsta kalbų ne tik apie policininkų atlyginimo didėjimą, bet ir apie policijos vykdomų funkcijų praplėtimą. Kokios tendencijos jaučiamos?

Šiandien atlyginimų didinimas skaičiuojamas kaip atlygis už viršvalandžius. Mąstoma taip: pareigūnas jaunas, todėl norėdamas gauti 600 eurų į rankas turi per mėnesį išdirbti 48 valandas viršvalandžių.

Situacija yra absurdiška. Tai – viršvalandžiai, o ne tiesioginis darbas. Juk turi būti elementarios darbuotojo teisės norėti dirbti viršvalandžius, ar ne.

Viską optimizuojant atsiranda begalės naujų darbų. Paklauskite eilinio pareigūno už ką jis atsakingas, dažnas, ko gero, negalėtų visko išvardyti. Neseniai sužinojome, kad tapsime atsakingi ir už socialinės rizikos šeimas, nors jomis rūpinasi savivaldybių institucijos.

Tendencijos tokios – pareigūnas dirba ir gauna minimalų atlyginimą, tačiau privalo turėti magistro laipsnį, mokėti kelias užsienio kalbas. Taip pat jis turi būti paslaugus, malonus ir atlikti begalę darbų – nuo socialinio darbuotojo iki girtuoklių bei chuliganų tramdytojo.

– Neseniai Kauną sukrėtė iš darbo atleisto policijos tyrėjo savižudybė. Keistai nuskambėjo viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija, kad daugiau nei 19 metų policijoje dirbęs pareigūnas buvo atleistas tik todėl, jog vieną dieną neatėjo į darbą. Kas tai – susidorojimas su žmogumi prisidengiant šiuo ne itin reikšmingu nusižengimu?

Manau, kad toje situacijoje priežastys iš tiesų yra gilesnės. Bet kuriuo atveju pareigūnui galioja nekaltumo prezumpcija ir darbdavys turi įrodyti pareigūno kaltę.

Perskaičius tarnybinio patikrinimo išvadą, aš nemačiau, kad ten būtų surinkta pakankamai įrodymų, jog tą dieną pareigūnas piktybiškai neatėjo į darbą, kad buvo neblaivus ar panašiai. Įrodymų neįžvelgiau ne tik aš, bet ir su tyrimo išvada susipažinę profesinės sąjungos teisininkai. Tą dieną, kai žmogus nepasirodė darbe, jis kreipėsi į medikus, jam buvo konstatuoti šonkaulių lūžiai.

Tačiau kai darbe du policijos pareigūnai buvo aptikti neblaivūs, jų niekas neatleido. Jiems buvo sudaryta galimybė išeiti savo noru.

Kyla klausimas – jeigu teigiame esantys principingi ir reikalaujame, kad būtų laikomasi darbo drausmės, norėtųsi daugiau objektyvumo ir nuoseklumo. Atleisdami vieną dieną darbe nepasirodžiusį žmogų turime nenuginčijamai įrodyti, kad jis tą dieną girtavo ar kitaip piktybiškai vengė tarnybos.

Manau, daug didesnė blogybė ateiti į tarnybą neblaiviam, nei neateiti dėl tam tikrų priežasčių, ką įrodo vėliau pateikti medicininiai dokumentai.

Šitas atvejis Kauno policijos bendruomenėje atrodo nelabai gražiai. Vadovų sprendimą atleisti iš darbo ilgametį darbuotoją dėl pravaikštos policininkai vertina kaip nelabai teisingą. Juolab, kad žmogus, praėjus kelioms dienoms po atleidimo, gyvenimą baigė savižudybe.

Sprendimas gali būti griežtas, tačiau teisingas. O kai vieną kartą pasielgiame labai griežtai, kitą kartą – nelabai, natūraliai kyla klausimas – kam daromos išimtys? Kur yra tas lygesnis tarp lygesnių?

Manau tokių abejotinų sprendimų būtų kur kas mažiau, jeigu būtų taikomas regresas. Juos priėmusiems valdovams tektų asmeniškai atsakyti už padarinius.

– Dabar jau leidžiama pareigūnams dirbti papildomą darbą ne tarnybos metu. Tačiau realybė šokiruoja – kriminalistai ne iš gero gyvenimo naktimis saugo klubus, tramdo alkoholio pergėrusius, agresyvius žmones. Neseniai vienas Kauno pareigūnų tokiomis pat aplinkybėmis nukentėjo nuo apgirtusio studento iš Nigerijos. Kokio produktyvumo galima tikėtis iš pareigūno, kuris į darbą ateina neišsimiegojęs, nes pernakt budėjo klube?

Aš manau, kad taip neturėtų būti. Pareigūnas turėtų gauti orų atlyginimą, kad tarnybai skirtą laiką galėtų atidirbti nuoširdžiai ir atsakingai. Laisvu nuo tarnybos laiku žmogus galėtų kokybiškai pailsėti.

Kada toks laikas ateis, taip pat norėtųsi paklausti mūsų vadovų. Tegul atsako į klausimą – kokio jie nori policininko ir kokį darbo užmokestį jie pasiryžę mokėti, kad pareigūnas butų kvalifikuotas ir motyvuotas.

Mūsų profesinė sąjunga buvo priversta pritarti sprendimui leisti policininkams dirbti antrą darbą. Šis sprendimas skaudus, tačiau būtinas. Realybė tokia: be papildomo darbo ir papildomų pajamų dauguma jaunų, neseniai į policiją dirbti atėjusių žmonių tiesiog nepragyventų.

Tai – tarsi šiaudas skęstančiam, kad tarnyboje galėtume išsaugoti daugiau darbuotojų. Labai skaudu, kai jaunas žmogus pradėjęs dirbti specifinį, daug streso sukeliantį ir nemažai žinių reikalaujantį darbą, gauna minimaliam atlyginimui artimą algą. Susimokėjęs už būsto nuomą, nusipirkęs pigiai pavaldyti per išpardavimus ir kiekvieną centą skaičiuoti priverstas žmogus tikriausiai nebus pats geriausias darbuotojas.

– Minėjote, kad patirties semiatės iš Skandinavijos šalių pareigūnus vienijančių profesinių sąjungų. Ar mūsų šalyje nutiks taip, kad darbas policijoje kaip Skandinavijos šalyse taps prestižiniu, žmonės gaus solidžius atlyginimus? Kas turi pasikeisti?

Jeigu policijos bendruomenė tvirtai susitelks, policijos pareigūnas turės aukštą savivertę ir žinos, ko jis atėjo į tarnybą bei ko nori, jis sieks tai įgyvendinti. Profesinė sąjunga jam taps tik startu arba padėjėju siekiant tikslų. Tada mes pasieksime skandinaviškas darbo sąlygas ir atlyginimus. Jeigu policijos vadovybė neleis turėti asmeninės nuomonės, neugdys jauno policininko kaip asmenybės, smukdys jo savivertę, tada mes turėsime tiesiog gerai valdomą bandą, kuri bus sudaryta iš žmonių, neturinčių jokių tikslų ir svajonių. Šis kelias toli mūsų nenuves.

Tenka bendrauti su jaunais, ką tik į policiją atėjusiais, pozityviai mąstančiais žmonėmis. Jie patys kreipiasi į mane, sako norintys dirbti profesinėje sąjungoje, nes tiki, kad galės daug pakeisti. Kuo daugiau tokių žmonių turėsime, tuo greičiau pasieksime savo tikslą.

- Ne paslaptis, kad policijos pareigūnai bijo panaudoti tarnybinį ginklą. Jie suvokia, kad nušovus ar sužeidus įtariamąjį, prasidės ilgi ir varginantys tyrimai, o galiausiai kaltu gali būti pripažintas ne nusikaltėlis, o jį sulaikyti bandęs policininkas. Kokie atvejai labiausiai demotyvuoja pareigūnus?

Plačiai nuskambėjo įvykis, kai praėjusiais metais per gaudynes pasieniečiai netyčia nušovė kontrabandą vežusiame automobilyje buvusį jaunuolį.

Tačiau mes turime ir kitą atvejį: 206 m. policijos pareigūnas Ruslanas Motko, norėdamas sustabdyti girto jaunuolio vairuojamą automobilį, panaudojo tarnybinį šaunamąjį ginklą.

Vairuotojas nestojo stabdomas policijos patrulių, sprukdamas pavojingai manevravo, skriejo dideliu greičiu ir vos nesuvažinėjo policijos pareigūno. Į padangas šaudęs R. Motko netyčia sužeidė keleivį, rikošetu atšokusi kulka pataikė į nugarą.

Policininkas buvo pripažintas kaltu, sprendimą skundėme, o praėjusių metų vasarą vyko paskutinis Aukščiausiojo teismo posėdis. R. Motko buvo pripažintas kaltu, taip pat jis turės sumokėti kompensaciją už patirtą neturtinę žalą nukentėjusiu pripažintam asmeniui.

Mūsų profesinės sąjungos ir policijos generalinio komisaro nuomonės po šio sunkiai paaiškinamo teismo sprendimo kardinaliai išsiskyrė. Policijos vadovas pareigūnus ragino nebijoti panaudoti ginklo, o mes atvirkščiai – sakėme, kad šaunamąjį ginklą reikia bijoti panaudoti. Prieš tai darant reikia viską labai gerai įvertinti ir apgalvoti, ar mes sugebėsime teismuose apginti savo pareigūnus. R. Motko atveju mums to padaryti nepavyko.

Šiandien nėra iki galo reglamentuotas šaunamojo ginklo panaudojimas. Buvo išplatintas aplinkraštis, kuriame nurodoma, kad pareigūnas turi įvertinti, ar yra vykdomas nusikaltimas, ar tik administracinės teisės pažeidimas. Kitaip tariant, jeigu važiuoja girtas vairuotojas, policininkas neturėtų naudoti šaunamojo ginklo. Tačiau kai tas girtuoklis sutraiškys žmones, tai bus jau nusikalstama veika.

Kyla klausimas, ar ginklu nestojusio vairuotojo nestabdęs policijos pareigūnas nebus traukiamas atsakomybėn dėl pareigų neatlikimo? Egzistuoja daug dviprasmiškų situacijų, kurios gali atsisukti prieš tą patį policininką.

Belieka pasidžiaugti, kad Kaune policijos patrulių vadovai laikosi principinės nuostatos, kad reikia visapusiškai padėti pareigūnams. Jeigu stabdomas automobilis nestojo, taranavo policijos automobilį, asmuo sulaikomas priešinosi, viskas turi būti itin kruopščiai aprašoma.

Tik tada, kai yra surenkama visa įrodymų visuma, padėti policijos pareigūnui bus daug paprasčiau. Tačiau jeigu vadovas į viską žvelgs atsainiai, kažkas nesugebės pradėti ikiteisminio tyrimo, bus kaip ir R. Motko atveju. 
Originalų tekstą rasite čia: http://www.delfi.lt/news/daily/crime/praskleide-tylos-syda-kodel-buvo-atleistas-kauno-pareigunas-kuris-veliau-nusisove.d?id=70324812

© A.Aleksandravičiaus nuotr.


Daugiau naujienų

Apklausa

Ar pritariate pareigūnų pensijinio amžiaus padidinimui iki 25 metų?
Praėjusios apklausos rezultatai
Ar esate patenkintas atlyginimo padidinimu?
1. Taip, nes tai rodo, kad padėtį stengiamasi gerinti.  9%
2. Ne, nes padidinimas buvo labai menkas ir jo beveik nepajutau.  69%
3. Man nerūpi, nes ketinu palikti tarnybą.  21%
Apklausų archyvas

Naujienos iš policijos departamento

Mūsų padaliniai

flash